Tam, kas užsiėmė vidiniu keliu yra svarbu suprasti aštuonias pirmines mintis, pastebėti jas kaip realybes pačiame savyje – konkrečias realybes – ir nuolat jas prisiminti.
 
Žmogus, nepilnai išsivysčiusi būtybė, turi tris galimybes...
1) Vystytis savo pastangų dėka, pradėdamas nuo, kuriame jį paliko gamta, į tikro žmogaus lygmenį, tokiu būdu keldamas save link aukštesnio sąmoningumo.
2) Gyventi ir numirti esant tokiu, kokiu jis gimė – neišsivysčiusia būtybe. Tokiu atveju jo gyvenimai, einantys vienas po kito, primena hinduistinę ir budistinę koncepciją žmogaus, įkalinto reinkarnacijų rate.
3) Degeneracija, kuri gali tęstis tol, kol sugebėjimas evoliucionuoti prarandamas, kitaip tariant, kalbama apie dvasinę mirtį.
 
Jis gali evoliucionuoti...
...kadangi ta dalis, kuri gali vystytis jame jau egzistuoja kaip sėkla.
 
...sąmoningai ir savanoriškai dirbdamas...su pakankama pagalba...
Evoliucija neįvyksta automatiškai, bet per sąmoningą ir savanorišką darbą – savo paties pastangomis ir su pagalba to, kas jau išugdė savyje aukštesnę sąmonę. Dvasinis Meistras, esantis ryšyje su dvasiniu mokymu, yra tokia pagalba.
 
Ši evoliucija nėra skirta visiems
Ne visi žmonės evoliucionuoja. Čia nėra neteisybės, kadangi ne visi žmonės nori evoliucionuoti. Evoliucija taps vis labiau reta, nes žmonės vis daugiau įtraukiami ekonominių, socialinių ir politinių sistemų, kurių dėka jie vis labiau taps panašūs į mašinas. Jie jau yra mašinos, bet mažesniu mastu, nes turi galimybės sėklą tapti tikrai žmogiškais. Tačiau ateityje jie taps mašinomis su dar mažesne laisve, dar mažesnėmis galimybėmis mąstyti individualiai, - mašinomis izoliacijos ir iliuzijų pasaulyje.
 
Žmogus savęs nežino
Jis gyvena įvairiose iliuzijose apie patį save, jis nesuvokia savo paties funkcionavimo. Jis veikia kaip automatas, suprogramuota mašina, ir jis net nesuvokia šio fakto. Tik tuomet, kai jis pradeda įsisąmoninti savo situaciją, jis taip pat pradeda pamažu išlaisvinti save iš savo automatizmų ir savo sąlygotumų, kuriems jis buvo pajungtas išsilavinimo, patirties ir ankstesnių inkarnacijų. Žmogus tik reaguoja – arba į įvairius išorinio pasaulio stimulus, arba į savo vidinius impulsus.
 
Žmogus nėra laisvas
Kadangi žmogus savęs nežino, to pasekoje, jis nėra laisvas. Jis neturi centro: jei  „aš noriu“ nėra reakcija, tai tėra atsakas į kažką, ateinančio iš išorės arba iš vidaus.
 
Žmogus sugeba transformuotis
...jei jis iš tikrųjų supranta, kas ką tik buvo paaiškinta. Šią akimirką jis gali radikaliai pasikeisti, jis gali transformuotis. Iš mašinos, sąlygoto roboto būsenos jis gali tapti laisvas ir kūrybiškas. Jis gali pradėti pereiti iš paprastos sąmonės būsenos į aukštesnę sąmonę.
 
Žmogus yra suskaidytas
Žmogus priima save kaip vientisą būtybę, individą („individas“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „individuum“, kas reiškia „nepadalintas“, t.y. apjungtas), tuo tarpu kai šis faktas toli nuo realybės: žmogus nėra individas. Individas nebėra suskaidytas, savo gyvenime jis veikia iš vieno ir to paties centro, to paties „aš“.